Gimnazijos pirmojo aukšto erdvėje eksponuojamos mūsų abiturientų Leono Šėferio ir Gabijos Zakaitės fotografijos. Abu autoriai yra dviejų labai didelių ir reikšmingų fotografijos konkursų laureatai, prizininkai, kurių sukurti darbai pateko į šių konkursų geriausių darbų parodas bei katalogus. Vienas iš minėtų konkursų yra didžiulis tarptautinis vaikų ir jaunimo fotografijos konkursas „YOUNG PEOPLE IN THE XXI CENTURY“, o kitas – Lietuvos mokinių fotografijos konkursas, kasmet vykstantis Vilniuje, LMNŠC. Tapti šių konkursų laimėtojais yra išties neįtikėtina sėkmė, kadangi juose dalyvauja šimtai jaunųjų fotografų.
Pasibaigus tokiems dideliems konkursams, Zoom platformoje yra rengiami aptarimai, komisijų nariai apibendrina rezultatus, viešai aptaria laimėtojų darbus. Tad kokios tendencijos fotografijoje vyrauja dabar, kai, atrodo, nebeliko nefotografuojančių žmonių, kai mobiliaisiais telefonais vieno asmens kasdien prifotografuojama nuo keleto iki keliasdešimt ar net kelių šimtų fotografijų, kurios neretai neturi jokios išliekamosios vertės, kuriomis, kaip teigia profesionalūs fotografai, teršiama medijų erdvė? Ką ir kaip dabar nufotografuoti, kad tavo sukurtas vaizdas patrauktų žiūrovų dėmesį, pažadintų emocijas, sukurtų intrigą?
Jeigu seniau visi, fotografuojantys skaitmeniniais fotoaparatais, stropiai skaičiuodavo megapikselius, kuriuos gali išspausti jų turima foto technika, ar sutelkdavo dėmesį į aukštos techninės kokybės kadrų išgavimą, tai dabar šios nuostatos gerokai susvyravo ir nublanko prieš nestandartinį, kūrybinį, meninį matymą ir mąstymą fotografijoje, prieš netikėtus rakursus ir žiūrovų kvietimą tarsi pažaisti žaidimą „atspėk, kas tai“, „kaip tai sukurta“, „pajausk taip, kaip aš jaučiu“, „interpretuok savaip mano sukurtus vaizdus“, „pratęsk mintyse mano foto pasakojimą“…
Būtent bandymas užmegzti su žiūrovu kontaktą, įtraukti jį į paslaptingą žaidimą su fotografija, pasitelkiant įvairius fotografavimo ir foto redagavimo metodus, kurie, tikėtina, suintriguos žiūrovą, įsiterps į jo jausmų pasaulį, padaro dabartinę fotografiją savitą, kitokią, paslaptingą, skirtingą nuo tos, kuria užversti visi socialiniai tinklai. Taip pat labai vertinamas autoriaus gebėjimas sukurti stilistiškai vieningą nuotraukų seriją.
Tad kviečiame pasižiūrėti Leono Šėferio dvigubos ekspozicijos metodu sukurtą foto seriją „PRISIJAUKINTI ŠEŠĖLĮ“, kuri nestandartiniu požiūriu į šešėlio temą patraukė abiejų minėtų konkursų komisijų dėmesį ir autoriui atnešė nugalėtojo „laurus“. Smagu buvo girdėti komisijos narių, profesionalių fotomenininkų, komentarą: „nežinome, kaip autorius tai padarė, bet padarė labai įdomiai, kūrybiškai ir originaliai“.
Gabijos Zakaitės visiškai kitaip sukurta foto serija „KAI ŠEŠĖLIAI ŠĖLIOJA“ taip pat patraukė Vilniaus konkurso komisijos dėmesį savo originalumu, tuo, kad šešėliai absoliučiai natūraliu būdu įdomiai deformuojasi, atradus specifinę fotografavimo poziciją, ir tampa dar paslaptingesni, konvertavus fotografijas į juodai baltą versiją.
Kita Gabijos Zakaitės fotografijų serija „KAIP KINE“ – tai foto pasakojimas (čia matomos keturios jo dalys iš šešių) apie laukimą, nerimą, ir… nusivylimą, kai taip ilgai ir viltingai laukta mergina praeina pro šalį, net nepastebėdama jos laukiančiojo. Laukimas čia akcentuojamas netiesiogiai, ryškumo zoną fokusuojant ne į žmogų, bet į jį supančią aplinką, akcentuojant tolyn, į begalybę, nubėgančias turėklų, gatvės linijas, sukuriančias specifinį laiko begalybės pojūtį. Fotografijų pateikimas su juodu viršutiniu ir apatiniu kraštu, primenančiu kino ar foto juostą, taip pat apjungia seriją, suteikia jai savito veiksmo nepertraukiamumo įspūdį, vizualiai sustiprina siužeto sumanymą.
Didžiuojamės reikšmingais mūsų abiturientų pasiekimais ir linkime tolesnėse gyvenimo veiklose nepamiršti fotografijos.
Kviečiame gimnazijos bendruomenę ir svečius aplankyti parodą.
Mokytoja Vilija Lesauskienė
