Pasipuošę lapais ąžuolų, draugai,
Švęskit rudeninę šventę.
Jei gyvenimas toks trumpas, tai linksmai
Reikia jis gyventi.
Šios idėjos pagauti gimnazijos 12b klasės mokiniai ir jų lietuvių kalbos mokytoja Asta Gagilienė išsiruošė į naktinį miestą pajusti Vytauto Mačernio nakties poezijos žavesį. Pamokoje aptarę, kokią naktį vaizduoja savo tėvynėje likęs žemininkas, jie pabandė pajusti, kas galėjo poetą įkvėpti tokioms eilėms.
Ruduo. Jau ilgesio gėlė
Auksiniais lapų tonais žydi,
Kaip paskutinis vasaros sudie
Prieš atsisveikinimą didį.
Abiturientai nuo gimnazijos bulvaru gėrėdamiesi vakariniu rudeniniu miestu per Kaštonų alėją aplankė parką. Ten pasidalino mintimis apie įspūdžius, patirtus skaitant V. Mačernio poeziją. Po to draugiškai kalbėdamiesi aplankė Auksinį berniuką, kur pasigrožėjo naktiniu dangumi, prisiminė poeto keliamus egzistencinius klausimus: „Mes nežinome kam, bet gyventi, / Kurt ir juoktis pasauly – puiku…“, „Einu, bet nežinau, į kur nueisiu…“ Padiskutavę apie nakties svarbą poetams (V. Mykolaitis – Putinas, H. Radauskas), patraukė labirinto, esančio prie Talkšos ežero, link. Buvo be galo įdomu labirinte pasivaikščioti, parelaksuoti, pajusti visą nakties didybę. Po to pamąstymai apie gyvenimą buvo pratęsti prie Talkšos ežero, stebint vandenį ir rūką, kuris sukėlė asociacijas su M. K. Čiurlionio tapyba. Draugiškai šnekučiuodamiesi gimnazistai pro S. Šalkauskio gimnaziją patraukė bulvaro link ir susėdo amfiteatre, kur apibendrino savo įspūdžius, patirtus, vaikštant po naktinius Šiaulius ir kalbant apie V. Mačernio nakties poeziją. Oras buvo puikus kaip ir moksleivių nuotaika netradicinės pamokos pabaigoje.
Džiaugsmo dievišką saldybę
Paragauja vien tik tas,
Kas išmoksta momentą suprast.
